Nors Lietuvos BVP vienam gyventojui gana sparčiai artėja prie ES vidurkio, mūsų senjorų pensijos dar smarkiai atsilieka nuo analogiško dydžio. Tai yra dėl daugelio priežasčių, tarp kurių ir atsainus požiūris į Valstybinio draudimo sistemą, kuri populiariai vadinama „Sodra“.

Į „Sodros“ finansines problemas pirmą kartą atkreipiau dėmesį 2008 m. viduryje, prieš prasidedant ekonominei krizei. Jau tada ši svarbi valstybės sistema buvo apkrauta nepakeliama našta – ji mokėjo net tik senatvės pensijas ir kitas socialines išmokas, bet privalėjo finansuoti vadinamąją „pensijų reformą“, kuri prasidėjo 2004 m. ir kurios esmė – privatus kaupimas pensijų fonduose visų senjorų lėšomis.

Šios „reformos“  ištakos – 2002 m. priimti ydingi įstatymai, kuomet Socialinės apsaugos ir darbo ministre dirbo dabartinė LSDP pirmininkė Vilija Blinkevičūtė. Prireikė daugiau nei dešimties metų, kad „Sodra“ būtų ištraukta iš finansinio liūno, į kurį ją skandino neatsakingi politikai. Tai buvo padaryta 2016 m., kuomet buvau išrinktas į Seimą.

Į rekomendacijas numota ranka

„Pensijų reforma“ Lietuvoje prasidėjo, kuomet šalies ekonomikos augimo perspektyvos buvo rožinės, o vidaus ir pasaulio finansų rinkose vyravo optimistinės nuotaikos. Atrodė, kad visos valstybės ekonominės ir finansinės problemos išsispręs savaime, užteks lėšų ir mokėti įmokas į pensijų fondus, ir didinti „Sodros“ pensijas.

Tai, kad ilgalaikiai pensijų sistemos reformos finansavimo šaltiniai nebuvo numatyti, nors tai buvo privalu padaryti, tuomet beveik niekam nei Seime, nei Vyriausybėje nerūpėjo. Valstybės kontrolė į šį esminį pensijų sistemos pertvarkos trūkumą atkreipė dėmesį du kartus, 2005 ir 2008 m.,  bei rekomendavo Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijoms tokius šaltinius numatyti. Į šią rekomendaciją buvo numota ranka, matyt, tikintis, kad sparčiai augančios „Sodros“  biudžeto pajamos kažkaip padengs šios reformos kaštus. Deja, kaip visi žinome, finansuose „kažkaip“ nebūna.

Na, o jau 2008 metų pradžioje „Sodros“ pajamų augimas smarkiai sumažėjo ir jai ėmė trūkti lėšų. Nepaisant to, metų viduryje Vyriausybė su ta pačia ministre V. Blinkevičiūte nusprendė padidinti iš „Sodros“ mokamas pensijas. Ir tai padarė grubiai pažeisdama įstatymą, nes jame buvo nurodyta, kad didinant „Sodros“ išmokas, turėjo padidintas „Sodros“ įmokų tarifas arba iš Valstybės biudžeto jai turėjo būti skirti negrąžinami asignavimai. Nei vieno, nei kito nebuvo padaryta, tad ministrė ir visa tuometinė Vyriausybė padarė „gerą darbą“ pensininkams, tačiau pinigų tam nenumatė. Tai – visiškas teisinis nihilizmas ir finansinis populizmas!

Stūmė į finansinį liūną

Tuo pat metu Vyriausybė beveik visiškai nebeskyrė lėšų padengti „Sodros“ įmokas į pensijų fondus, nors iki tol bent iš dalies kompensuodavo šias išlaidas. Mat ir Valstybės biudžetas susidūrė su finansinėmis problemomis, nors dar prieš kelis mėnesius buvo sumažintas gyventojų pajamų mokesčio tarifas. Mokesčių mažinimas tokiu metu – dar vienas finansinio populizmo pavyzdys. „Sodra“ ir visi senjorai buvo palikti likimo valiai. Taip dėl neatsakingų ir netgi neteisėtų tuometinių politikų sprendimų ši viena svarbiausių valstybės sistemų buvo įstumta į finansinį liūną.

2009–2016 m. „Sodros“ būklė toliau blogėjo. Kadangi ji privalėjo ir toliau mokėti įmokas į pensijų fondus, o lėšų trūko, jas turėjo padengti Finansų ministerija. Tačiau užuot skyrusi negrąžinamus asignavimus, Finansų ministerija pinigus „Sodrai“ skolino už milžiniškas, net 8 proc. siekusias palūkanas! Taip 2016 m. pabaigoje „Sodroje“ susikaupė didžiulė, 3,7 mlrd. eurų siekusi skola, kurios ji niekada nebūtų pajėgusi grąžinti.

Skolą iškart panaikinome

Rinkimų programoje pasiūliau, kaip išspręsti „Sodros“ finansines problemas. Pirmiausia, turėjo būti panaikinta neteisėtai jai užkrauta skolos našta ir sustabdytas pensijų fondų finansavimas senjorų lėšomis. Už skolą mokamos palūkanos ir įmokos į pensijų fondus kas mėnesį kiekvienam senjorui vidutiniškai kainavo po 40 eurų. Priėmus siūlomus sprendimus, tokia suma galėjo būti padidintos pensijos. Tai ir buvo padaryta. Pasirodo, viskas įmanoma, tačiau, suprantama, tam reikėjo kolegų Seime paramos.

„Sodros“ skolą panaikinome iš karto, pradėję dirbti Seime, o 2018 m. birželio mėnesį priėmėme įstatymus, kuriais buvo sustabdytas „Sodros“ įmokų mokėjimas į pensijų fondus.

Konstitucinis Teismas atmetė lobistinius siekius

 Dabartinis TS–LKD pirmininkas ir užsienio reikalų ministras G. Landsbergis tuomet viešai pareiškė, kad šie sprendimai bus panaikinti. Netrukus jis ir dar beveik 30 Seimo narių, įskaitant ir dabartinę premjerę Ingridą Šimonytę bei finansų ministrę Gintarę Skaistę, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydami pripažinti mūsų priimtus įstatymus prieštaraujančius Konstitucijai.

Tai darydami, jie sukėlė milžinišką skandalą. Jie beveik pažodžiui nukopijavo keliolika puslapių teisinio vertinimo, kurį atliko pensijų fondų pasamdyti advokatai, o vienos iš šį vertinimą atlikusios teisininkės sesuo buvo šio Teismo teisėja, kuriai kaip tik ir teko atlikti preliminarią Seimo narių kreipimosi analizę! Taip 30 Seimo narių tapo pensijų verslo atstovais ne tik Seime, bet ir Konstituciniame Teisme, kur sukėlė iki tol neregėto masto interesų konfliktą.

Jei G. Landsbergio, I. Šimonytės ir kitų dabartinių valdančiųjų norai būtų įgyvendinti, „Sodra“ privalėtų mokėti dar didesnes įmokas į pensijų fondus, o tai reikštų maždaug 50 eurų mažesnę senatvės pensiją kiekvienam senjorui.

Konstitucinis Teismas tuomet atmetė didžiąją dalį šių Seimo narių kreipimosi punktų, tačiau tol, kol jie yra valdžioje, gali priimti minėtus sprendimus ir atšaukti anksčiau priimtus įstatymus. Na, o G. Landsbergis, panikuodamas ir bandydamas nukreipti dėmesį nuo jo paties ir kitų jo partijos narių sukelto skandalo, tiesioginėje televizijos laidoje melagingai apkaltino mane grasinus Konstitucinio Teismo teisėjams. Jis ir jo kolegos leido sau tokius neįtikėtinus dalykus, tačiau užuot prisiėmus bent dalį atsakomybės, puolė ir kaltino kitus, kurie gynė „Sodros“ ir visų senjorų interesus.

Tad su ministru teko aiškintis kituose teismuose. Nors ši garbės ir orumo byla visiškai aiški, visos Lietuvos teismų instancijos, įskaitant ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, pabūgo priimti G. Landsbergiui nepalankų sprendimą. Tikras „neliečiamųjų“ kastos atstovas, kaip ir jo senelis!

Tad bendromis pastangomis „Sodra“ buvo išgelbėta, tačiau būtina akylai stebėti, kad nebūtų priimti sprendimai, kurie ją vėl įstumtų į skolos liūną. Tuomet, kaip ir 2009–2016 m., nebūtų iš ko didinti pensijas senjorams ir jas artinti prie kitose ES valstybėse mokamų  .

Stasys Jakeliūnas,    Europos Parlamento narys