„Geras mokytojas įkvepia viltį, žadina vaizduotę ir diegia meilę mokymuisi.“
— Brad Henry, JAV senatorius

Visai neseniai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, buvo minima Mokytojų diena – pagarba, padėka ir solidarumas su mokytojais. Tai diena, kuri primena mokytojo vaidmens svarbą visuomenėje bei kviečia pažvelgti į dabartines tendencijas ir iššūkius Lietuvos švietimo sektoriuje, ypač atkreipiant dėmesį į regioninę situaciją.

Švietimas – tai visuomenės pamatas, o Mokytojas – valstybės ateities kūrėjas. Jam būtinas ne tik pašaukimas ir motyvacija, bet ir teigiamos švietimo sistemos iniciatyvos, kurios skatintų prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo nuo pat ankstyvo vaikystės laikotarpio.

Remiantis statistiniais duomenimis, 2024–2025 mokslo metais Lietuvoje dirbo apie 27,2 tūkst. bendrojo ugdymo mokytojų ir mokyklų vadovų, tuo tarpu edukologo išsilavinimą turinčių asmenų (įskaitant ir ikimokyklinio ugdymo sektorių) yra apie 46,7 tūkst. Mokyklos ir darželiai vis dažniau „skolinasi“ ar „dalijasi“ mokytojais. Vykdomas sėkmingas socialinis-edukacinis projektas „Renkuosi mokyti“, kurio dėka į mokyklas ateina nauji žmonės – vaikų tėvai ar kiti su edukologija nesusiję asmenys, kuriems priskiriami mentoriai. 2025 m. šio projekto dėka mokyklos turi daugiau nei 250 papildomų mokytojų.

Mokytojų trūkumas, jų „skolinimasis“ ir mentorystės principais grįsti projektai rodo, kad situacija išlieka sudėtinga net ir didžiausiuose bei patraukliausiuose Lietuvos miestuose. Tai lemia ne tik motyvacijos stoka, žemas atlyginimas ar ribotos karjeros galimybės, bet ir ryškūs demografiniai bei regioniniai skirtumai. Nuo 2024 m. įtraukiojo ugdymo srityje ryškėja praktikos trūkumas – stokojama realaus, profesionalaus specialistų įsitraukimo sprendžiant problemas „čia ir dabar“. Vietoje greitos pagalbos dažnai susiduriama su biurokratiniais barjerais ar teorinėmis rekomendacijomis, kurios neatliepia realių poreikių.

Ypač išryškėja vertinimo sistemos netikslumai, kai kalbame apie mokinių su specialiaisiais poreikiais pasiekimų vertinimą – nėra aišku, kaip ir pagal kokią sistemą vertinti diagnostinius testus, egzaminus. Mokytojai dažnai paliekami „laviruoti“ savarankiškai, be aiškių gairių.

Būtina kalbėti apie mokytojų perdegimą, kurį lemia netinkamai paskirstytas darbo krūvis, didelė administracinė našta, darbas po darbo (namų darbų tikrinimas, programų rengimas, bendravimas su tėvais). Nepakankamas poilsio laikas ir neprieinama greita pagalba, kylant iššūkiams ugdymo procese, taip pat prisideda prie šios problemos. Dažnai sprendimų paiešką apsunkina biurokratija ir specialistų trūkumas. Tikimasi, kad vykdant aktyvią perkvalifikavimo strategiją, situacija pagerės, tačiau ši prognozė labiau tikėtina didmiesčiams – regionuose padėtis kritiška ir reikalauja neatidėliotinų sprendimų.

Regioninis švietimas Lietuvoje – viena silpniausių visos švietimo sistemos grandžių. Nors kuriamos įvairios ambicingos vizijos, jų įgyvendinimą riboja žmogiškųjų išteklių, finansavimo, prieinamos pagalbos (konsultacinių centrų, mentorių) trūkumas bei nepakankama jaunų mokytojų pritraukimo strategija.

Regionuose mokytojų motyvacija dažnai laikosi tik dėl prasmingumo jausmo ir bendruomeniškumo. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje būtina stiprinti materialinę bei profesinę paramą. Reikia nedelsiant spręsti mažėjančių mokyklų ir darželių skaičiaus problemą. Lietuvos regionai turi tapti patrauklūs švietimo ateities kūrėjams, kad jaunimas norėtų likti, dirbti savo gimtinėje, kurti šeimas. Tai leistų švietimo įstaigoms išlikti gyvybingoms, išlaikyti miestelių tapatybę, mokymosi kultūrą, tradicijas ir regionines tarmes.

Tobulos švietimo sistemos nėra – ji įmanoma tik tuomet, kai garsiai kalbame apie realias švietimo gyvenimo situacijas, ypač akcentuojant regionų padėtį. Lietuvos regionų partija pasisako už tai, kad būtų sudarytos sąlygos, motyvuojančios rinktis edukologo kelią ir dirbti gimtajame krašte. Svarbu sudaryti galimybes kvalifikacijos kėlimui, švietimo naujovių diegimui ugdymo įstaigose, tikslinių specialistų pritraukimui, konsultacinių-mentorių centrų steigimui, kas padėtų mažinti administracinę naštą ir biurokratiją.

Siekiame efektyvios įtraukiojo ugdymo sistemos – realios, praktiškai įgyvendinamos su profesionalų pagalba „čia ir dabar“, o ne teoriniais modeliais. Taip pat būtinas regioninių švietimo centrų stiprinimas ir kūrimas.

Taigi, kartu mes galime daugiau, nei galvojame.

Kotryna Charkova-Makevič
LRP valdybos narė,
Vilniaus Pietinės skyriaus pirmininkė,
Vilniaus rajono koordinacinės tarybos pirmininkė,
„Stiprių regionų plėtros“ VšĮ direktorė